Sakoma, kad žmogus yra tuo, kuo jaučiasi. Mano šeimos medis labai margas. Mano močiutė, iš mamos pusės Pranciška, senelis Antanas, mama Danutė-vadino mane Artūrėliu. Tėvas Sergėj, senelis Vasilij, močiutė Antonina- vadino mane Artur. Mano protėviai kilę iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Vengrijos, Čekijos, Rusijos. Labai didžiuojuosi tokia plačia savo giminės biografija ir daugianacionaline savo prigimtimi.
Mano tėvas gimė Novosibirske, tačiau jo senelis atsikraustė ten, kada buvo ištremtas ir priverstas palikti Ukrainoje esančią Poltavą. Gali būti, kad toks įvairiatautis mano protėvių kodas, suformavo ir mano genetiką. Esu atviras pasauliui ir kitokius žmones gerbiantis žmogus.
Esu pasaulio gyventojas, bet tuo pačiu, laikau labai didele dovana tai, kad gyvenu Lietuvoje ir mano tautybė yra Lietuvis. Kas man, kaip Lietuviui rūpi?
Prezidento rinkimų debatuose girdėjosi gana aštrūs pasisakymai, apie Lietuvoje gyvenančius rusakalbius ir kitų tautybių žmones. Kai kurie kandidatai bei politologai skubėjo „nurašyti“ šiuos žmones, kaltino juos nelojalumu valstybei. Išvadino juos „vatnikais“. „penkta kolona“ ir panašiai. Tai verčia sunerimti ir reaguoti. Pirmiausia turėta omenyje rinkėjus, balsavusius už Vaitkų, tokių apie 104 tūkst. Lietuvos piliečių. Reikia elgtis atsakingai ir tikrai negalima priekaištauti, dėl tų žmonių pasirinkimo, juolab juos kaltinti ir sodinti visus į vieną vežimą.
Kita vertus virš 100 tūkst. Lietuvos gyventojų yra daug. Nors reikia pripažinti, kad valstybė eina nuosekliai teisingu keliu. Prieš 20 metų, tokių žmonių galėjo būti tris kartus daugiau, prieš 10 metų, du kartus daugiau. Lietuvoje gyvena virš 300 tūkst. žmonių, kurie save tapatina su tautinėmis mažumomis.
Po antrojo Pasaulinio karo, Lietuva sparčiai kūrėsi ir augo, todėl žmonės čia atvažiavo iš įvairių šalių, toli gražu ne tik iš Rusijos. Nedovanotina klaida yra šiuos žmones smerkti, niekinti, varžyti dirbtinais draudimais ir atstumti. Toks nusiteikimas veda į dar didesnį akligatvį. Neapgalvoti, skubūs valdžios sprendimai, atsakingų asmenų karinga retorika, provokuoja tautines mažumas ir didina žmonių bei valdžios tarpusavio nepasitikėjimą. Isterija ir radikalizmas yra „mielės“ Rusijos režimo propagandai. Negalime sau to leisti. Nes įtaigus Kremliaus naratyvas labai greitai dalį žmonių gali patraukti savo pusėn. Ką reikia daryti, kaip elgtis?
Pirmiausia reikalinga kantrybė, išmintis ir ramus bei nuoseklus darbas su tautinių mažumų grupėmis. Reikalingas ne taisyklių, ar įstatymų primetimas, ne administraciniai sprendimai, bet nuolatinis dialogas su Lietuvoje gyvenančiais kitakalbiais. Kalbėtis, išgirsti ir įsigilinti į jų problemas.
Tinkamas pavyzdys būtų tautinių mažumų švietimo klausimai. Laikui bėgant Lietuvoje mažėja ne Lietuvių kalba veikiančių mokyklų. Tai yra natūralus, gyvenimo sąlygų padiktuotas procesas. Vis daugiau kitataučių šeimų supranta, kad jų vaikams yra patogiau baigti Lietuviškas mokyklas, nes jos dažnai suteikia jaunam žmogui, daugiau galimybių pasirinkti sėkmingą gyvenimo startą. Net ir stojant į Lietuvos aukštąsias mokyklas ir įgyjant specialybes, studijos vyksta valstybine Lietuvių kalba. Todėl vaikui, galvojant apie ateitį, kur kas patogiau įgyti vidurinį išsilavinimą, Lietuvių kalba dėstomoje mokykloje.
Labai svarbu, kad tokie elgsenos pokyčiai nebūtų dirbtinai forsuojami. Jeigu staiga būtų nuspręsta masiškai uždaryti, Rusų ar Lenkų mokyklas ar klases, nuo pirmos klasės pradėti mokytis Lietuvių mokykloje, vaikams būtų labai sunku. Tai sukeltų didelį tėvų nepasitenkinimą ir pasipiktinimą. Juolab, kad ikimokyklinio amžiaus vaikus, dirbantys tėvai yra priversti palikti seneliams ar atvykusiems giminaičiams prižiūrėti. Jie dažniausiai nemoka Lietuviškai, tai reiškia, kad prieš prasidedant mokslams vaikai neturi pakankamai Lietuvių kalbos įgūdžių. Jie namų aplinkoje įpratę kalbėti, kita kalba. Perėjimas į Lietuvių klases, galėtų vykti jau aukštesnėse klasėse, kada moksleiviams valstybinė Lietuvių kalba, būtu pagrindinė komunikacinė priemonė, naujoms žinioms įgyti. Politikams ir valstybės tarnautojams, labai svarbu suvokti, kad ši kalbinė transformacija yra lėtas procesas, todėl jokie radikalūs spendimai čia nepriimtini. Tai turi būti ramus, užtikrintas, aiškus procesas palaikant nuolatinį dialogą su tautinių mažumų žmonėmis, pedagogų bendruomene.
Tai negali būti iš viršaus primesta valdžios „užgaida“. Tolerantiškas švietimas ir sėkminga integracija, bus tik tada, kada bus užtikrintos tautinių mažumų teises, atliepta į jų poreikius. Kada ateis suvokimas, kad leisti savo vaikus į Lietuvių mokyklas yra patogu ir naudinga, nes tai suteikia didesnes galimybes, jaunam žmogui užsitikrinti kokybiškesnį gyvenimą ateityje. Nei viena mama, ar tėvas nelinkės savo vaikui blogo.
Saulė visiems šviečia vienodai ir visiems tos vietos žemėje, po saule atsiras. Svarbiausia, kad būtų nuoširdus noras gyventi šviesoje.
