Visai neseniai Lietuvos lenkų sąjungos organizuota protesto akcija Vilniuje prieš ketinimus didinti lietuvių kalbos pamokų skaičių tautinių mažumų mokyklose paskatino pasidalinti keliomis savo įžvalgomis.
Pirmiausia man nepriimtina, kad šis jautrus ir aktualus klausimas yra uzurpuojamas vienos politinės jėgos. Tai labai siauras požiūris, siekiant politizuoti švietimo temą sau naudinga linkme. Lietuvoje veikia ne tik lenkų, rusų, žydų, ukrainiečių ir kitų tautų mokyklos, kurioms ši problematika rūpi. Svarbiausia, kad sprendimai švietimo srityje netaptų politiniu „tenisu“ ir tautinės nesantaikos kurstymo šaltiniu, o suteiktų didesnes galimybes tobulėti ir ruoštis gyvenimui tautinių mažumų mokyklose besimokantiems vaikams. Taip pat suteiktų didesnį aiškumą ten dirbančių pedagogų bendruomenei.
Nuo pat vaikystės augau Klaipėdos daugiabučių kvartale, mane supo daugiakultūrė aplinka. Mokykloje ir kieme bendravau su įvairių tautybių vaikais. Kalbėdavomės įvairiomis kalbomis, o noras bendrauti, pažinti ir domėtis įveikdavo bet kokį kalbinį barjerą. Ši multikultūrinė atmosfera suformavo tvirtą vertybinį principą: sutarimo ir bendrystės pagrindas yra pagarba vienas kito kultūrinėms tradicijoms, savitumui, istorijai ir, be abejo, kalbai. Būtent šiuo principu privalo būti paremta moderni švietimo sistema.
Todėl ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės iniciatyvą dėl didesnio lietuvių kalbos pamokų skaičiaus reikėtų vertinti per šią prizmę. Jokiu būdu nepalaikau sprendimų, nukreiptų į Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų kalbinę ar kultūrinę asimiliaciją. Priešingai, Lietuvos visuomenė ir pati valstybė bus stipri tik tada, jeigu joje gerai jausis kitataučiai žmonės ir bus sudarytos palankios sąlygos išsaugoti tautinių mažumų kultūrą, palaikomos tradicijos, papročiai ir gerbiama istorija.
Neapgalvoti, radikalūs ir iš viršaus primesti valdžios sprendimai, nukreipti į kitataučius, gali sukelti neigiamų pasekmių. Čia gyvenančios tautinių mažumų bendruomenės gali užsidaryti savyje, tapti uždaros ir radikalios, mažiau lojalios Lietuvos valstybei. Todėl sėkmingas kelias yra integracijos kelias. Jis pasiteisina tada, kai oficialios valdžios institucijos užtikrina nuolatinį dialogą ir kompromisų paiešką su šalyje gyvenančiais kitų tautų žmonėmis.
Siekis didinti lietuvių kalbos pamokų skaičių tautinių mažumų mokyklose taip pat turėtų būti paremtas ne prievartine iš viršaus primesta direktyva, bet visaverte diskusija, racionalumu ir mokyklų bendruomenių išsakytais poreikiais.
Akivaizdu, kad situacija nuolat dinamiškai keičiasi. Dabar sunku prognozuoti, ar tautinių mažumų kalbomis veikiančių mokyklų skaičius ateityje didės, ar mažės. Todėl yra reikalingas nuolatinis situacijos monitoringas, lanksti prieiga prie švietimo problemų sprendimo.
Viena vertus, seniai veikiančių rusakalbių bei lenkiškų mokyklų skaičius Lietuvoje nuosekliai mažėja, ir tai suprantama. Dėl demografinių problemų bendras moksleivių skaičius mokyklose stipriai sumažėjo. Kita priežastis, kodėl mažėja jaunuolių skaičius kitakalbėse mokyklose, yra tai, kad Lietuvoje natūraliai auga mišrių tautybių šeimų skaičius, kurios savo atžalas nusprendžia leisti į lietuvių kalba organizuotas mokyklas. Pagaliau, geras išsilavinimas valstybine kalba, jaunam žmogui suteikia didesnes galimybes tęsti studijas, įgyti specialybę ar rasti geriau apmokamą darbą. Kita vertus, geopolitiniai įvykiai labai padidino migracijos mastus visoje Europoje.
Didelis skaičius nuo karo besitraukiančių žmonių iš Ukrainos trumpesniam ar ilgesniam laikui apsistojo Lietuvoje. Staigus ukrainiečių vaikų pagausėjimas mūsų šalyje diktuoja ir didesnį poreikį mokyklų, kuriose vidurinis išsilavinimas būtų suteikiamas jiems suprantama kalba. Ketinimai didinti lietuvių kalba dėstomų pamokų skaičių turi būti orientuoti į jaunų žmonių poreikius, išplėsti jų galimybes ateityje siekti geresnio išsilavinimo. Juk ir dabar gimnazinis, aukštasis ar universitetinis išsilavinimas mūsų šalyje pasiekiamas tik valstybine kalba.
Taip, didesnis pamokų lietuvių kalba skaičius leistų tautinių mažumų moksleiviams sumažinti atskirtį bei suvienodinti jų galimybes su lietuviškas mokyklas baigusiais moksleiviais siekti gimnazinio ar akštojo išsilavinimo Lietuvoje. Tačiau jautrūs tautinių mažumų švietimo klausimai valdžios turi būti sprendžiami palaikant nuolatinį dialogą su tautinėmis bendrijomis bei mokyklų bendruomenėmis.
Šiuolaikinėje mokykloje, kuri paremta atvirumo, žingeidumo ir pagarbos kitoms kultūroms principu, privalo tilpti ir Maironis, ir Puškinas, ir Mickevičius. O pagrindinis šios veiklos orientyras, turi tapti moksleivio poreikiai bei galimybės gauti kokybišką išsilavinimą, kuris būtų vartai į kiekvieno jauno žmogaus geresnį ir įdomesnį gyvenimą.
